Daugelis mūsų, nusivylę žmonių dviveidiškumu, atšiaurumu, prisiglaudžiame prie savo keturkojų augintinių ir pajaučiame besąlygišką jų ištikimybę ir atsidavimą. Mažieji mūsų draugai praskaidrina kasdienybę žaismingais pokštais, protingu elgesiu. Jie dažnai žvelgia į mus išmintingomis akimis ir, rodos, tuoj tuoj kažką svarbaus pasakytų, jeigu tik gebėtų ištarti mums suprantamus žodžius. Tad šiandien ir pakalbėkime apie mus ir apie juos – gyvūnus, kurie su mumis gyvena ir miršta, bei tuos, kuriuos tarsi nebereikalingą daiktą atstumiame ir išvarome į gatvę, nemąstydami apie bejėgių švelniakailių likimą.
Jie ypatingi, nes mano
Net neabejoju, kad galėtume užrašyti šimtus pasakojimų apie jūsų begalinę meilę savo augintiniams, apie tai, kokie jie ypatingi, kaip bendravimas su jais veikia jus ir jūsų šeimos narius. Tikiu, kad dar susitiksime ir galėsime šiuo jūsų džiaugsmu pasidalinti, o šįkart likimas suvedė su buvusia agronome Vile Samauskiene, kuri papasakojo, jog „trylika metų su savo vokiečių bokseriu vienoj lovoj išgulėjom“, o jam iškeliavus į „šunų rojų“ pasidarė mylimo augintinio gyvenimą primenantį nuotraukų koliažą. Dabar visą dėmesį šeima skiria tėvelio paliktam šuneliui Mišai. Anot V. Samauskienės, „žmogus savo interesus pats gali apsiginti: gali pasiimti pavalgyti, pasiskųsti, apskritai, viskuo pasirūpinti, tuo tarpu gyvūnas visiškai priklausomas nuo žmogaus.“ Tęsdama pokalbį apie žmonių santykius su augintiniais pašnekovė samprotavo: „Gyvūnas bus toks, kokį išsiauklėsi: jeigu su juo nebus šiurkščiai elgiamasi, tai ir augintinis nebus piktas, o jeigu suteiksime skausmo, tai natūralu, kad jis ginsis. Žinoma, gyvūnas atlaidus ir žiauriam šeimininkui net nuskriaustas nuolankiai tarnauja.“
Vienoje gyvūnėlių parduotuvėje dirbanti pardavėja Jolanta, paklausta apie augintinius, tuoj pat parodė telefone nufilmuotą žaismingą papūgėlę, anūkėlę linksminančius terjerus, papasakojo apie namuose ir tėvelio sodyboje auginamą daugybę keturkojų draugų. Pateiravus, kam jai tiek vargo, atsakė labai paprastai: „Kitaip gyventi tiesiog negalėčiau.“
O štai apsilankius VšĮ „Vilties erdvė“ darbuotojos Saulės Paulauskaitės namuose, pasitiko rusų europinė laika Uosis Zenonas, foksterjeras Ogis ir dar kieminukas Ūdra, tačiau įdomiausias egzempliorius – kovas Karkuša, kurį sužeistą Saulė prieš penkerius metus parsinešė, išgydė, ir nuo to laiko paukštis tapo šunelių bičiuliu. Keturkojai savo plunksnuotąjį draugą apgina nuo kačių, leidžia pasišildyti ant savo kailiukų, dalijasi gardžiais kąsneliais. Šeimininkė pasakoja, kad Karkuša yra tapęs Delfi organizuoto fotokonkurso nugalėtoju, taigi jis ne šiaip kovas, o „žvaigždė“. Išklausiusios linksmų pasakojimų apie augintinių bičiulystę drauge su Saulės dukra Sigita patraukėme į Mažeikių gyvūnų globos draugijos globotinių namus. Beje, Sigita Gramanaitė, Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientė, šiuose namuose sava, nes ne vienus metus laisvalaikį leido čia savanoriaudama.
Žeidžianti realybė
Mažeikių ne pelno siekiančią gyvūnų globos draugiją įkūrė Daiva Radzevičienė, kuri iki šiol jai vadovauja, skiria dalį asmeninių lėšų ir, be abejo, laiko bei meilės. Namuose kiekvienas gyvūnas (kačių gyvena apie šimtą ir keletas šunelių) šaukiamas vardu ir apie kiekvieną iš jų globėjos gali papasakoti patekimo į šiuos namus istoriją, tik visos tos istorijos, deja, labai graudžios. Visi čia esantys 
besiglaustantys švelniakailiai padarėliai yra patyrę žmonių išdavystę, žiaurumą. Imdamos ant rankų savo globotinius savanorės pasakoja, kuo kiekvienas buvo sirgęs, kaip buvęs suluošintas ar kitaip nuskriaustas, kiekvienas besąs su savo ypatingu charakteriu, turįs jam būdingus įpročius. Čia jos pasirūpina, kad gyvūnėliai būtų pagydyti, sterilizuoti, kastruoti, nes pagal sutartį Sauliaus Petrausko veterinarijos įmonė draugijos globotiniams teikia medicininę pagalbą. Ir tik šių savanorių geraširdžių žmonių dėka keturkojų kailiukai vėl žvilga, o geros akutės žvelgia su viltimi, kad ateis tas vienintelis šeimininkas, kuris visam laikui priglaus savo namuose. Mums besisvečiuojant čia gimęs mažylis kačiukas iškeliavo į mažeikiškio Karolio ir jo draugės namus, tačiau dar šimtas gatvėse, miškuose surankiotų gyvūnėlių draugijos moterų dėka turi pastogę, maisto, paglostomi, pakalbinami ir laukia savo kelionės. Moterys kiekvienam norinčiam pasiimti gyvūnėlį nuoširdžiai pataria, kaip prižiūrėti naująjį augintinį, kaip elgtis, kad kuo mažiau streso patirtų ir naujasis šeimininkas, ir parsivežtas draugas.
Savaime suprantama, kad žmonių atstumtų gyvūnų gelbėjimui reikalingi pinigai. Beje, Naftininkų gatvėje įrengta pirmoji oficiali katinų šėrykla, kur sterilizuotus, kastruotus, nuo pasiutligės paskiepytus katinus galima šerti. Juos atpažinti galima pagal pakirptas ausytes. Deja, pasak savanorių, surinkti visų žmonių randamų pamestinukų neįmanoma, nes pagal veterinarinės tarnybos sanitarinius reikalavimus privalu laikytis tam tikrų reikalavimų (kiekvienas augintinis turi turėti tam tikrą plotą, jais turi būti pagal nuostatus pasirūpinta). Nesusitikome, deja, dar su viena širdį beglobiams gyvūnėliams atiduodančia savanore Elena Savickiene. Taip pat šiuo metu padeda pora atostogaujančių moksleivių.
Puslapį parengė Sigutė VAIŠNIENĖ
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
